Istorija

Istorija > Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas

Luomų padėtis XIX a. Baudžiavos panaikinimas

PAGE 2

XVIII a. paskutiniame trečdalyje ATR buvo prasidėjęs visuomenės modernėjimo procesas, 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimtoje konstitucijoje ta tendencija atsisipindėjo, tačiau tolesnę savaiminę raidą sustabdė užkariautojai.
XVIII a. pabaigoje bajorai LDK sudarė apie 6,5 proc. gyventojų. Neįprastai didelis bajorijos nuošimtis yra savitas Vidurio Rytų Europos regiono reiškinys, būdingas Vengrijai ir ATR. Iš beveik pusės milijono Rusijai atitekusių ATR žemių bajorų tik nedidelė dalis buvo dvarininkai, daugumą sudarė bežemiai, tačiau ir jie naudojosi savo politinėmis teisėmis. Užėmusi Lietuvą rusų administracija gerokai apribojo iki tol veikusią bajorijos luominės savivaldos ir teismų sistemą: sumažino seimeliuose posėdžiauti teisę turinčių bajorų skaičių (įvestas turto ir pajamų cenzas), sutrumpino posėdžiavimo laiką, susiaurino renkamų institucijų kompetenciją. Buvo primesta svetima Lietuvos visuomenei valstybinio gyvenimo biurokratizacija: įvesta Rusijoje nuo Petro I laikų galiojusi rangų lentelė, asmens statusas, susietas ne su kilme, o su imperijos administracoje užimamomis pareigomis. Kita vertus, bajorija išsaugojo teisę į žemę ir valstiečius. Rusų administracijai buvo neparanki gausi bežemė bajorija, kuri aktyviai naudojosi kilnojimosi laisve. Jekaterina II bandė juos iškeldinti į Ukrainos pietus (jos įpėdiniai akciją sustabdė), vėliau sugriežtinta kilmingumo įrodymo tvarka. Nepagrindę bajorystės asmenys buvo prirašomi prie kitų socialinių grupių, kurios buvo apmokestinamos ir turėjo atlikti karinę tarnybą. Turtingiausias bajorijos sluoksnis – dvarininkai − buvo silpninami konfiskuojant dvarus (po napoleonmečio ir sukilimų), jiems buvo uždedami kelis kartus didesni mokesčiai nei rusų ar vokiečių kilmės žemvaldžiams. Taip pat rusų administracija bandė privaloma tvarka priversti Lietuvos bajoriją tarnauti civilinės instancijose arba kariuomenėje, šios tarnybos lietuviškoji bajorija vengė labiau vertindama tarnybą bajorų savivaldos ar teismo organuose, arba privačiai pas magnatus.
Pirmus tris XIX a. dešimtmečius katalikų dvasininkų materialinė padėtis buvo išskirtinė, nes jie išsaugojo teises į žemę ir į baudžiauninkus. XIX a. 5ajame dešimtmetyje bažnyčių valdos ir valstiečiai buvo sekuliarizuoti − juos perėmė valstybė. Tai pakirto Katalikų bažnyčios ekonominę galią. Katalikų dvasininkų luomas vis labiau įgijo valdininkams būdingų bruožų: valstybė pradėjo mokėti atlyginimus bažnyčios hierarchams, dvasininkai buvo skatinami, apdovanojami ir baudžiami pagal rusų valdžios požiūrį į katalikų dvasininkų veiklą.
Pagal ATR seimo 1791 m. priimtą miestų įstatymą miestiečiai gavo daugumą pilietinių teisių, kurias turėjo bajorija. Keturmečio Seimo metu buvo grąžintos magdeburgijos (t.y. savivaldos) teisės ją praradusiems miestams, taip pat suteiktos daugeliui to prašiusių miestelių. Rusų administracija miestų statusą paliko tik apskričių ir gubernijų centrams, visi kiti miestai priskirti prie miestelių, todėl prarado magdeburgijos teises ir turėjo paklusti dvaro administracijai. Kai kurie magdeburginiai miestai atiteko privatiems rusų aristokratams (taip nutiko apie pusei apskričių centrų). Vėliau kai kuriems miestams turėtos teisės buvo grąžintos (Raseiniams, Panevėžiui, Ukmergei, Švenčionims). Pats miestiečių luomas buvo suskaldytas: iš jo išskirti pirkliai. Miestiečiais buvo laikomi cechų amatininkai, mūrininkai, dailidės, smulkūs verslininkai. 1844 m. panaikinus žydų savivaldą (kahalus), jie taip pat priskirti prie miestiečių, šį statusą įgijo ir bajorystės neįrodę, miestuose gyvenę bajorai. Biurokratinė Rusijos imperijos sandara veikė ir miestiečių luomą, kuris neturėjo tokios savimonės kaip Vakarų Europoje.
Valstiečiai iki XIX a. vidurio teisiškai nebuvo vienalytis gyventojų sluoksnis. Rusijai okupuojant Lietuvą dauguma (apie 56 proc.) valstiečių priklausė dvarininkams, daugiau nei ketvirtį sudarė valstybiniai valstiečiai (kiti priklausė karaliui arba bažnyčiai). Dar buvo ir laisvųjų žmonių, besiverčiančių žemės ūkiu, kategorija. Po 1830-1831 m. sukilimo ir 1841 m. bažnytinių žemių sekuliarizacijos gerokai padaugėjo valstybinių valstiečių. Laisvųjų žmonių kategorija taip pat buvo panaikinta iki XIX a. vidurio.
Per visą XIX a. pirmąją pusę nuolat iškildavo opus valstiečių padėties klausimas. Socialinę ir politinę įtampą paaštrino ir imperijos valdymo krizę sukėlė Rusijai nesėkmingas Krymo karas (1853-1856). Naujam carui Aleksandrui II (valdė 1855-1881) teko imtis reformų. Sudėtingiausia pertvarkymų dalis buvo valstiečių išlaisvinimas. Baudžiavos panaikinimas reiškė visuomeninį ir ūkinį perversmą, keičiantį tolesnės imperijos raidos kryptį. Pagal 1861 m. baudžiavos panaikinimo nuostatus valstiečiai įgijo asmens ir judėjimo laisvę, teisę išsipirkti ir disponuoti žeme, rinktis užsiėmimą. Įgiję luomines teises, valstiečiai turėjo sudaryti atskirus administracinius vienetus − seniūnijas (su renkamais seniūnais), o kelios seniūnijos sudarė valsčių. Kita vertus, išpirkos terminai buvo tolimi (išpirkimas turėjo vykti panaudojant ilgalaikį valstybės kreditą), valstiečiai tebeprivalėjo atlikinėti prievoles žemvaldžiams, jiems devynerius metus buvo draudžiama atsisakyti skirtinio sklypo. Tai nuvylė valstiečius: Lietuvoje kilo stichinių bruzdėjimų, jie noriau dėjosi prie naujo antirusiško sukilimo. 1861 m. valstiečių reforma palietė tik privačių dvarininkų valstiečius, o valstybiniai analogišką statusą įgijo tik 1867 m. (žemės išpirkos sąlygos jiems buvo lengvesnės). Valstiečių reforma įteisino Rusijos imperijos visuomenėje dar vieną (labiausiai diskriminuojamą) luomą, o Vakarų Europoje pati luominė visuomenės struktūra jau buvo atgyvena.
Nerijus Babinskas

PAGE

Istorija

Luomų padėtis XIX a. Baudžiavos panaikinimas

Ar žinote, kad...